Deepakas Chopra (g. 1947 m. Niu Delyje) yra pasauli­nio garso holistinės medicinos žinovas, populiarus paskaiti­ninkas ir rašytojas. Taip pat jis domisi ajurveda ir įvairiomis meditacijos technikomis. Baigęs Indijos medicinos mokslų institutą, vėliau jis tobulinosi JAV ir savo karjerą pradėjo kaip tradicinės Vakarų medicinos gydytojas. Ieškodamas at­sakymų į skaudžiausius su žmogaus sveikata susijusius klau­simus, Deepakas Chopra ėmė domėtis Rytų medicinos sis­temomis, kurios į žmogų žiūri kaip į neatskiriamą nuo kos­moso kūno ir proto vienovę.

1991 metais jis įkūrė Amerikos ajurvedos asociaciją, o 1995 metais - Chopros gerovės centrą Kalifornijoje.

Daugiau informacijos ieškokite e. adresu: www.chopra.com


 

Materializmo prietarai verčia regėti kūną kaip fiziologinę mašiną, kuri kažin kaip yra išmokusi mąstyti. O iš tikrųjų tai beribė sąmonė kažin kaip yra sukūrusi protą, kuris išreiškią save per kūną. Kūnas — sąmonės struktūra grynosios są­monės lauke. Iš sąmonės lauko, iš „tuščiausios kūno erdvės" kyla mintys, jausmai bei emocijos ir tampa kūno molekulė­mis.

Pirmykštė minties forma yra grynosios sąmonės lauke atsiradęs energijos ir informacijos impulsas. Tai yra tas silpnas postūmis, kurį jaučiame, kai norime, pavyzdžiui, išgerti stiklinę vandens ar žengti žingsnį kuria nors kryptimi. Tai nėra vien mintis. Tai pojūtis, noras, instinktas, potraukis, ketinimas, idėja. Šiame egzistencijos lygmenyje mes, kaip dabar jau yra įrodęs mokslas, gaminame molekules.

Kai mums kyla mintis ar jausmas, mūsų smegenys išskiria biocheminę medžiagą - neuropeptidus. Pavadinimas pra­neša apie jų kilmę: neuro - tai sąsajos su nervų sistema, smegenimis, o peptidai yra į baltymus panašios molekulės. Per neuropeptidus smegenų ląstelės bendrauja viena su kita. Tai yra cheminių reakcijų kalba. Mokslininkai tvirtina, kad smegenų ląstelių paviršiuje yra receptoriai, kurie reaguoja į šiuos biocheminius žinianešius. Kai viena smegenų ląstelė nori pabendrauti su kita, ji išskiria neuropeptidų rinkinį, kuris per­neša norimą informaciją. Taigi mąstymas remiasi smegenų biocheminiais procesais.

Tačiau kai mokslininkai atidžiau ištyrė žmogaus kūno fiziologiją, panašių kaip smegenyse receptorių jie aptiko ir kitų organų ląstelėse. Jų yra skrandyje, širdyje, žarnyne, inkstuose ir visur kitur. Tie receptoriai taip pat reaguoja į bio­cheminius žinianešius. Galima sakyti, kad mūsų visas kūnas mąsto. Mes negalime įkalinti minčių smegenyse. Minčių esama kiekvienoje kūno ląstelėje. Kai sakome, pavyzdžiui, kad „širdyje jaučiame liūdesį" ar kad „tuoj sprogsime iš džiaugsmo", tie žodžiai yra tikra tiesa, nes fundamentaliame ląste­lių lygmenyje kaip tik tai ir vyksta.

Ramūs jaučiamės todėl, kad organizmas gamina panašias raminamąsias medžiagas kaip farmacijos kompanijos, tik mūsų pačių susintetintos jos nepadaro iš mūsų zombių. Kai jaučiame nerimą, taip yra todėl, kad kūne atsiranda tam tikrų mole­kulių. Jas sintetina ne tik antinksčiai, kaip buvo manoma, bet visas organizmas. O linksmi jaučiamės todėl, kad organizme atsirado vadinamųjų imunomuduliatorių - jie, beje, pasižymi stipriu antinavikiniu poveikiu. Imuninės sistemos ląstelės, ginančios mus nuo vėžio, infekcinių ligų ir degeneracinių proce­sų, taip pat turi biocheminius žinianešius priimančius receptorius. Tie žinianešiai yra minties ekvivalentas. Todėl imuninė sistema funkcionuoja kaip nervų sistema, ji, galima sakyti, yra protinga. Vos mums kyla nors mažiausias noras, menkiausia mintis ar jausmas, imuninė sistema tuojau pat apie tai „sužino", nes ji iš esmės pasiklauso mūsų vidinio dialogo, girdi, kaip mes kalbamės su savimi.

Kai galvojame, svajojame, kai mus aplanko bent silpniausias sąmonės impulsas, imuninės ląstelės tai „nugirsta" ir ima sintetinti tokias pačias biochemines medžiagas, kokios atsiranda smegenyse. Imuninės ląstelės yra tarsi mažos sąmoningos ir savarankiškai mąstančios būtybės su savo emocijomis.

Kad ir kaip paslaptingai tai skamba, šis teiginys yra mokslinis faktas. Mes turime mąstančią imuninę sistemą, kuri geba atskirti draugiškas bakterijas nuo priešiškų, kancerogenines medžiagas nuo naudingų organizmui chemikalų. Pa­vyzdžiui, kai kūne atsiranda bakterijų, imuninė sistema „prisimena" patį pirmą kartą, kai žmogus per savo evoliuciją bu­vo susidūręs su ta konkrečia bakterijų rūšimi, ir ima gaminti atitinkamą priešnuodį.

 

Taigi savyje mes turime nuostabią vaistų laboratoriją. Ji gamina tuos vaistus, kokių mums tuo ar kitu momentu reikia. Ji tai atlieka reikiamu metu, pagamina reikiamą dozę, nukreipia ją į sutrikusį organą ir nesukelia jokio šalutinio poveikio. Ji pateikia vaistus supakuotus ir su vartojimo instrukcija. Tai yra aukšto sąmoningumo liudijimas, ir tokiu sąmoningumu pasižymi visas kūnas.